Jūs esate: Pabėgėlių apsauga

Šiandienos data:

	Dažniausiai užduodami klausimai apie 1951m. Konvenciją

Published 2008-07-30

Dažniausiai užduodami klausimai apie 1951m. Konvenciją

1. Konvencijos istorija
2. Kokie žmonės laikomi pabėgėliais?
3. Kodėl ši Konvencija tokia svarbi?
4. Koks šios Konvencijos turinys?
5. Koks 1967m. Protokolo turinys?
6. Kas tai yra apsauga?
7. Kas gina pabėgėlius?
8. Ar naujajame tūkstantmetyje ši Konvencija vis dar aktuali?
9. Ar Konvencija taip pat reguliuoja migracinius judėjimus?
10. Kuo pabėgėliai skiriasi nuo ekonominių migrantų?
11. Ar Konvencijoje numatyta ir perkeltųjų šalies viduje asmenų apsauga?
12. Ar Konvencija gali išspręsti pabėgėlių problemas?
13. Kokios yra pabėgėlių pareigos?
14. Ar Konvenciją pasirašiusios šalys privalo suteikti nuolatinį prieglobstį visiems joje esantiems pabėgėliams?
15. Ar Konvencijos nepasirašiusios šalys gali atsisakyti priimti pabėgėlius?
16. Kokiems žmonėms neteikiama Konvencijoje numatyta pagalba ir apsauga?
17. Kas yra laikomi persekiotojais?
18. Ar armijoje tarnaujantis asmuo pripažįstamas pabėgėliu?
19. Kas tai yra laikina apsauga?
20. Ar kai kurias valstybes, pavyzdžiui Europos šalis, užtvindė per daug pabėgėlių?
21. Ar tai, jog šalis pasirašė Konvenciją gali padidinti prieglobsčio prašytojų skaičių?
22. Ar Konvencijos pasirašymas gali grėsti valstybės suverenitetui?
23. Ar gali kuri nors šalis būti paskelbta saugia, nes joje sudarytos tokios gyvenimo sąlygos, jog negali atsirasti pabėgėlių?
24. Kaip tinkamai šalių vadovybėms ir gyventojams pristatyti Konvenciją?

1. Konvencijos istorija

Tarptautinės teisės, konvencijų ir principų, kurių tikslas apginti pabėgėlius, kūrimo procesas prasidėjo dar XXa. pradžioje, Tautų Lygos, Jungtinių Tautų Organizacijos pirmtakės laikais. Tikslas buvo pasiektas 1951m. liepos 28d., kai specialios konferencijos metu buvo priimta Konvencija dėl pabėgėlių statuso.

Konvencija apibrėžia pabėgėlio statusą, kokie žmonės laikomi pabėgėliais, jų teises į apsaugą ir pagalbą, jų socialines teises bei Konvenciją pasirašiusių šalių įsipareigojimus. Taip pat Konvencijoje nurodyti ir pabėgėlių pareigos juos priimančioms šalims bei žmonių, kuriems negali būti suteiktas pabėgėlių statusas, grupės (pavyzdžiui, karo nusikaltėliai).

Naujas Jungtinių Tautų Vyriausiasis Pabėgėlių Komisaras savo darbą pradėjo likus keliems mėnesiams iki Konvencijos patvirtinimo – 1951m. sausio 1 dieną. Per kelis dešimtmečius, praėjusius nuo Konvencijos priėmimo, šis dokumentas tapo agentūros pastangų padėti daugiau nei 50 milijonų pabėgėlių visame pasaulyje pagrindu.

Pirmasis 1951m. dokumentas buvo skirtas apsaugoti po Antrojo pasaulinio karo atsiradusius pabėgėlius Europoje, tačiau 1967m. Konvencijos protokolas išplėtė Konvencijos veiklos ribas – buvo pripažinta, kad žmonių priverstinis persikėlimas yra globali problema. 1951m. Konvencija paskatino priimti ir regioninius dokumentus tokius kaip 1969m. Afrikos Vienybės Organizacijos priimta Afrikos Pabėgėlių Konvencija ar 1984m. priimta Lotynų Amerikos Kartaginos Deklaracija.

1951m Konvenciją ir/ar jos 1967m Protokolą pasirašė 146 valstybės. Tačiau keičiantis globalios migracijos pobūdžiui ir pastaraisiais metais smarkiai padidėjus emigrantų skaičiui, pradėtas kvestionuoti 1951m. Konvencijos aktualumas.

Šiuo metu JTVPK agentūra padeda daugiau nei 20 milijonų žmonių, iš kurių maždaug pusė yra pabėgėliai ar prieglobsčio prašytojai, o 1951m. Konvencija ir toliau išlieka pagrindiniu pabėgėliu apsaugos instrumentu, šis dokumentas jau įrodė savo pritaikomumą ir lankstumą greitai besikeičiančiais laikais.

Žemiau pateikiami dažniausiai užduodami klausimai apie 1951m. Konvenciją.

Atgal į klausimų sąrašą

2. Kokie žmonės laikomi pabėgėliais?

Pirmasis Konvencijos straipsnis pabėgėlį apibrėžia taip: „Tai asmuo, kuris randasi ne savo gimtojoje šalyje ar valstybėje, kurioje nuolat gyveno, ir jaučia pagrįstą persekiojimo dėl savo rasės, religijos, tautybės, narystės tam tikroje socialinėje grupėje ar politinių įsitikinimų baimę, be to dėl šios baimės negali arba nenori naudotis gimtosios valstybės apsauga ar sugrįžti į ją.“

Atgal į klausimų sąrašą

3. Kodėl ši Konvencija tokia svarbi?

Tai pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje apibrėžiami svarbiausi pabėgėlio gyvenimo aspektai. Joje numatytos pagrindinės pabėgėlio teisės, kurios turėtų mažiausiai būti lygios su užsieniečių, legaliai gyvenančių prieglobsčio šalyje, teisėmis ir daugeliu atveju tokios pačios kaip ir šalies - prieglobsčio teikėjos piliečių. Be to, Konvencijoje buvo pripažinta pabėgėlių problemos visame pasaulyje egzistavimas ir tarptautinio bendradarbiavimo, įskaitant ir pareigų ir įsipareigojimų pasidalinimą tarp valstybių, būtinybė.

Atgal į klausimų sąrašą

4. Koks šios Konvencijos turinys?

Konvencijoje apibrėžiama pabėgėlio sąvoka, pabėgėlių teisės (tokios kaip religijos ir judėjimo laisvė, teisė į darbą, išsilavinimą ir kelionės dokumentus), tačiau taip pat numato pabėgėlių įsipareigojimus priimančiai valstybei. Pagrindinė Konvencijos nuostata nurodo, kad pabėgėliai negali būti sugrąžinti į šalį, kurioje jiems gresia persekiojimas. Taip pat šiame dokumente pateikiami žmonių ar žmonių grupių, kuriems Konvencija negali būti taikoma, apibrėžimas.

Atgal į klausimų sąrašą

5. Koks 1967m. Protokolo turinys?

Šiame protokole panaikinti originalioje Konvencijoje numatyti geografiniai ir laiko apribojimai, jiems esant tik europiečiai nukentėję įvykiuose iki 1951m. sausio pirmos dienos galėjo prašyti pabėgėlio statuso.

Atgal į klausimų sąrašą

6. Kas tai yra apsauga?

Vyriausybės yra atsakingos už tai, kad jų valstybėse efektyviai veiktų tos šalies įstatymai. Kai jos nesugeba ar nenori užtikrinti įstatymų vykdymo, dažnai tai nutinka karinio konflikto ar pilietinių neramumų metu, žmonės, kurių pagrindinėms žmonių teisėms iškyla grėsmė, palieka savo namus, dažniausiai išvykdami į kitą šalį, kur jiems gali būti suteiktas pabėgėlių statusas ir užtikrintos pagrindinės teisės. 

Atgal į klausimų sąrašą

7. Kas gina pabėgėlius?

Už pabėgėlių apsaugą pirmiausia atsako priimančios šalies vyriausybės, 146 šalys, pasirašiusios Konvenciją, yra įsipareigojusios vykdyti joje numatytus nurodymus. JTVPK stebi situaciją bei, esant rimtoms priežastims, gali įsikišti, kad užtikrintų, jog tikriesiems pabėgėliams būtų suteiktas prieglobstis ir jų niekas per prievartą negrąžintų į šalis, kur jiems gresia pavojus. Pabėgėlių agentūra taip pat ieško būdų padėti šiems žmonėms iš naujo pradėti gyvenimus, tai daroma pasitelkiant jų integraciją, savanorišką grįžimą į gimtinę arba perkėlimą į trečiąsias šalis.

Atgal į klausimų sąrašą

8. Ar naujajame tūkstantmetyje ši Konvencija vis dar aktuali?

Taip. Pirmoji jos paskirtis buvo spręsti po Antrojo pasaulinio karo kilusias problemas Europoje bei augančią įtampą tarp Rytų ir Vakarų. Net ir per pastaruosius dešimtmečius pasikeitus konfliktų  ir migracijos pobūdžiui Konvencija įrodė savo lankstumą ir pritaikymo galimybes, kai padėjo apsaugoti daugiau nei  50 milijonų žmonių visame pasaulyje įvairiose situacijose. Konvencija bus reikalinga tol, kol pasaulyje tęsis individų ir jų grupių persekiojimas.

Atgal į klausimų sąrašą

9. Ar Konvencija taip pat reguliuoja migracinius judėjimus?

Ne, milijonai žmonių per pastaruosius dešimtmečius visame pasaulyje pasinaudojo naujomis komunikacijų teikiamomis galimybėmis ir nutarė pradėti naujus gyvenimus kitose, dažniausiai Vakarų, šalyse. Tačiau nereikia jų painioti, kaip dažnai nutinka, su tikraisiais pabėgėliais, kurie gimtąsias šalis palieka bijodami persekiojimo, o ne vien tik dėl ekonominių priežasčių. Šiandien migracijos judėjimo struktūra yra sudėtinė, ją sudaro ekonominių migrantų, tikrųjų pabėgėlių ir kitų žmonių mišinys. Vyriausybėms tenka nelengvas uždavinys – atskirti šias žmonių grupes ir suteikti tikriesiems pabėgėliams jiems priklausančią pagalbą bei taikyti jiems skirtas procedūras.

Atgal į klausimų sąrašą

10. Kuo pabėgėliai skiriasi nuo ekonominių migrantų?

Paprastai ekonominiai migrantai savanoriškai palieka gimtąsias šalis ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, nutarus grįžti į gimtąją šalį, jiems ir toliau būtų teikiama gimtosios šalies apsauga. O pabėgėliai bėga nuo persekiojimo gimtinėje grėsmės ir negali saugiai grįžti į namus, jei sąlygos nepasikeičia.

Atgal į klausimų sąrašą

11. Ar Konvencijoje numatyta ir perkeltųjų šalies viduje asmenų apsauga?

Ši grupė Konvencijoje nėra specialiai išskirta. Pabėgėliais civiliai asmenys tampa tada, kai ieškodami prieglobsčio kitoje šalyje, peržengia kitos valstybės sienas, o perkeltieji šalies viduje, nors ir palieka namus, lieka savo šalies viduje, tad jiems turi būti taikoma gimtosios šalies vyriausybės teikiama apsauga. Susiklosčius tam tikroms krizinėms situacijoms JTVPK yra padėjusi keliems milijonams, iš visame pasaulyje esančių maždaug 23.7 milijonų, perkeltųjų šalies viduje asmenų. Pasaulyje vis dar vyksta tarptautinė diskusija apie tai, kaip geriau apsaugoti šiuos žmones ir kas turėtų tai daryti.

Atgal į klausimų sąrašą

12. Ar Konvencija gali išspręsti pabėgėlių problemas?

Žmonės bėga iš savo šalies dėl politinių, religinių, karinių ar kitų priežasčių savo gimtojoje šalyje, jie bėga po vieną arba grupėmis. Konvencija nebuvo sukurta tam, kad pašalintų priežastis, dėl kurių atsiranda pabėgėliai – ji sukurta tam, kad palengvintų pasekmes. Tai daroma suteikiant pabėgėliams tarptautinę teisinę pagalbą ir kitokią apsaugą taip jiems padedant iš naujo pradėti savo gyvenimus. Pabėgėlių apsauga gali prisidėti prie problemų išsprendimo, tačiau pastaraisiais metais smarkiai padidėjus pabėgėlių skaičiui tapo aišku, kad humanitarinė pagalba negali tapti politinių sprendimų pakaitalu sprendžiant ateities krizes.

Atgal į klausimų sąrašą

13. Kokios yra pabėgėlių pareigos?

Pabėgėliai privalo gerbti ir paklusti prieglobstį suteikusios šalies įstatymams.

Atgal į klausimų sąrašą

14. Ar Konvenciją pasirašiusios šalys privalo suteikti nuolatinį prieglobstį visiems joje esantiems pabėgėliams?

Konvencija nesuteikia automatiškos ar nuolatinės apsaugos. Pasitaiko situacijų, kai pabėgėliai integruojasi ir pasilieka prieglobsčio šalyje, tačiau  pabėgėlio statusas lieka tol, kol pašalinamos priežastys, dėl kurių žmogus tapo pabėgėliu. JTVPK agentūra pirmenybę teikia savanoriškam pabėgėlių grįžimui į gimtąją šalį, bet tik tada, kai šalyje situacija tampa saugi.

Atgal į klausimų sąrašą

15. Ar Konvencijos nepasirašiusios šalys gali atsisakyti priimti pabėgėlius?

Visoms valstybėms galioja tarptautinis principas neleidžiantis per prievartą grąžinti žmonių į šalis, kur jiems gresia pavojus. Tai svarbus tarptautinės teisės principas, tad nė viena vyriausybė, esant nesaugioms sąlygoms, negali išsiųsti pabėgėlių iš savo šalies.

Atgal į klausimų sąrašą

16. Kokiems žmonėms neteikiama Konvencijoje numatyta pagalba ir apsauga?

Asmenims, kurie vykdė nusikaltimus prieš žmoniją, taiką ar karo nusikaltimus, ne prieglobsčio šalyje - rimtus kriminalinius nusikaltimus.

Atgal į klausimų sąrašą

17. Kas yra laikomi persekiotojais?

Tai žmonės ar organizacijos - vyriausybės, sukilėliai ar kitos grupės – kurie priverčia civilius gyventojus palikti savo namus. Visgi persekiotojų kilmė neturėtų lemti to, ar pabėgėliui bus suteikta apsauga ar ne. Tačiau yra svarbu tai, ar žmogui turi būti suteikta tarptautinė apsauga dėl to, jog jo šalis jos negali užtikrinti.

Atgal į klausimų sąrašą

18. Ar armijoje tarnaujantis asmuo pripažįstamas pabėgėliu?

Pabėgėlis - tai pirmiausia civilis šalies gyventojas. Asmuo, kuris ir toliau iš prieglobstį suteikusios valstybės tęsia ginkluotą kovą prieš savo gimtąją šalį, negali būti pabėgėliu.

Atgal į klausimų sąrašą

19. Kas tai yra laikina apsauga?

Kartais, kai vienu metu itin padidėja pabėgėlių srautai, ir įprasta sistema tampa nepajėgi visais jais pasirūpinti, valstybė pabėgėliams gali pasiūlyti laikinąją apsaugą. Taip nutiko XXa. paskutiniame dešimtmetyje karų buvusioje Jugoslavijoje ir Kosovo konflikto metu. Tokiais atvejais žmonės gali būti skubiai pakviečiami į saugią šalį, tačiau niekas negarantuoja, kad jiems bus suteikta nuolatinė tos šalies globa.

Tam tikromis aplinkybėmis laikinoji globa gali būti naudinga ir pabėgėliams, ir šalių vyriausybėms. Tačiau šis būdas tik papildo, tačiau nepakeičia pagrindinių pabėgėlių apsaugos priemonių, tokių kaip oficialaus pabėgėlio statuso suteikimas, kurias siūlo 1951m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso.

Atgal į klausimų sąrašą

20. Ar kai kurias valstybes, pavyzdžiui Europos šalis, užtvindė per daug pabėgėlių?

Pasaulyje yra šalių, tarp jų ir kai kurios Europos valstybės, kurios mano, kad į jas atvyksta per daug pabėgėlių. Pasaulinis prieglobsčio prašančių asmenų skaičius didėjo XXa. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais, tačiau pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais smarkiai sumažėjo. Kai kurių valstybių susirūpinimas yra pagrįstas – yra nutikę taip, kad kai kuriose ekonomiškai už pramonines valstybes silpnesnėse Azijos ar Afrikos šalyse buvo apsistoję daug daugiau pabėgėlių, kurie pasiliko ilgesniam laikui, nei pramoninėse valstybėse.

Atgal į klausimų sąrašą

21. Ar tai, jog šalis pasirašė Konvenciją gali padidinti prieglobsčio prašytojų skaičių?

Ne. Daugiausia pabėgėlių gali būti ir Konvencijos nepasirašiusiuose šalyse. Dažniausiai šalies „patrauklumą“ lemia geografinė jos padėtis ir šeimyniniai pabėgėlių saitai su šalies piliečiais.

Atgal į klausimų sąrašą

22. Ar Konvencijos pasirašymas gali grėsti valstybės suverenitetui?

Suverenitetas niekada nėra neribotas. Tarptautiniai santykiai numato pagrįstus ir visiems priimtinus kompromisus. Sutartys, susijusios su pabėgėlių apsauga, derina valstybinius interesus su pabėgėlių apsauga. Pavyzdžiui, prieglobsčio suteikimo klausimai palikti spręsti šalių vyriausybėms ir nėra įtraukti į pabėgėlių apsaugos priemones.

Atgal į klausimų sąrašą

23. Ar gali kuri nors šalis būti paskelbta saugia, nes joje sudarytos tokios gyvenimo sąlygos, jog negali atsirasti pabėgėlių?

Ne. Net valstybių, kuriose paprastai nėra persekiojimo grėsmės, piliečių prašymai dėl pabėgėlio statuso turi būti svarstomi. Turi būti vykdoma atitinkama procedūra ir prieglobsčio prašytojui turi būti užtikrintas sąžiningas svarstymas.

Atgal į klausimų sąrašą

24. Kaip tinkamai šalių vadovybėms ir gyventojams pristatyti Konvenciją?

Kartais šalyse susirūpinimas dėl Konvencijos pasirašymo pasekmių kyla dėl neteisingo dokumento supratimo. Konvencija ir jos protokolas tėra bendras teisinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybės gali formuoti savo politiką dėl pabėgėlių, be to valstybių įsipareigojimai Konvencijoje nėra tokie suvaržantys, kaip kartais manoma. Vien tik pabėgėlių toleravimas užuot jiems suteikus teisinius gyvenimo priimančioje valstybėje pagrindus, gali sukurti tokia situaciją, kuri ateityje gali pavirsti rimta saugumo ir politine problema.

Atgal į klausimų sąrašą